Atnaujinta data: 15.01.2022-XNUMX-XNUMX
Osmanų imperijos iškilimas ir žlugimas
Kiekvienas pakilimas turi kovą, o kiekvienas kritimas turi priežasčių, kurias dažnai užmaskuoja šių įvykių pasekmės. Osmanų imperijos saulė – viena didžiausių imperijų istorijoje kilo ir švietė ilgai, tačiau, kaip ir bet kuri kita dinastija, žlugimas buvo tamsus ir nuolatinis.
Šios Osmanų imperija buvo įkurta 1299 m ir išaugo iš turkų genčių Anatolijoje. Osmanai mėgavosi sąžiningu galios žaidimu XV–XVI amžiuje ir karaliavo daugiau nei 15 metų. Ji laikoma viena ilgiausiai gyvavusių dinastijų valdančių imperijų istorijoje. Osmanų valdžia paprastai buvo laikoma islamo galia. Vakarų europiečiai ją laikė grėsme. Osmanų imperijos valdymas laikomas regioninio stabilumo, saugumo ir pažangos era. Šios dinastijos sėkmė siejama su tuo, kad jie prisitaikė prie besikeičiančių aplinkybių, o tai apskritai atvėrė kelią kultūrinei, socialinei, religinei, ekonominei ir technologinei raidai.
Osmanų imperijos istorija
Osmanų imperija išaugo ir apėmė įvairias dabartinės Europos sritis. Savo piko metu jis nusidriekė virš Turkijos, Egipto, Sirijos, Rumunijos, Makedonijos, Vengrijos, Izraelio, Jordanijos, Libano, Arabijos pusiasalio dalių ir Šiaurės Afrikos. 7.6 m. bendras imperijos plotas užėmė apie 1595 mln. kvadratinių mylių. Jai byrėdama dalis jos tapo dabartine Turkija.
Osmanų imperijos kilmė
Pati Osmanų karalystė pasirodė kaip nutrūkusi Seldžiukų Turkijos imperijos gija. Seldžiukų imperiją XIII amžiuje užpuolė Osmano I vadovaujami turkų kariai, kurie pasinaudojo mongolų invazijomis. Mongolų invazijos susilpnino Seldžiukų valstybę, o islamo vientisumui iškilo pavojus. Po Seldžiukų imperijos žlugimo valdžią įgavo Osmanų turkai. Jie perėmė kitų Seldžiukų imperijos valstybių kontrolę ir palaipsniui iki XIV amžiaus visus skirtingus turkų karaliavimus daugiausia valdė turkai Osmanų.
Osmanų imperijos iškilimas
Kiekvienos dinastijos iškilimas yra labiau laipsniškas nei staigus procesas. Turkijos imperija už savo sėkmę skolinga išskirtinei Osmano I, Orhano, Murado I ir Bayezido I vadovybei dėl centralizuotos struktūros, gero valdymo, nuolat besiplečiančios teritorijos, prekybos kelių kontrolės ir organizuotos bebaimės karinės galios. Prekybos kelių kontrolė atvėrė duris dideliems turtams, kurie suvaidino svarbų vaidmenį valdant stabilumą ir įtvirtinimą.
Didžiosios plėtros laikotarpis
Aiškiau, Osmanų imperija savo viršūnę pasiekė užkariavus Konstantinopolį – Bizantijos imperijos sostinę. Konstantinopolį, kuris buvo laikomas neįveikiamu, Osmano palikuonys parklupdė ant kelių. Šis užkariavimas tapo pagrindu tolimesnei imperijos plėtrai, įskaitant daugiau nei dešimt skirtingų Europos ir Artimųjų Rytų valstybių. Literatūra apie Osmanų imperijos istoriją pasakoja apie šią epochą, kurią galima vadinti didelės ekspansijos laikotarpiu. Daugelis istorikų šią ekspansiją aiškina kaip netvarkingą ir nykstančią okupuotų valstybių būklę bei pažangią ir organizuotą osmanų karinę galią. Ekspansija tęsėsi pralaimėjus mamelukams Egipte ir Sirijoje. Alžyras, Vengrija ir dalis Graikijos taip pat pateko į Osmanų turkų skėtį XV amžiuje.
Iš Osmanų imperijos istorijos fragmentų akivaizdu, kad nepaisant to, kad tai buvo dinastija, tik aukščiausiojo valdovo ar sultono padėtis buvo paveldima, visi kiti net elitas turėjo užsitarnauti savo pozicijas. 1520 m. valdymas buvo Sulaimano I rankose. Jo valdymo metu Osmanų imperija įgijo daugiau galios ir buvo pripažinta griežta teismų sistema. Šios civilizacijos kultūra pradėjo klestėti.
Osmanų imperijos nuosmukis
Sultono Sulymano I mirtis pažymėjo eros, vedusios į Osmanų dinastijos nuosmukį, pradžią. Išryškėjo kritinė nuosmukio priežastis – vienas po kito einantys kariniai pralaimėjimai – labiausiai vyraujantis pralaimėjimas Lepanto mūšyje. Rusijos ir Turkijos karai veda prie karinės galios pablogėjimo. Po karų imperatorius turi pasirašyti keletą sutarčių, ir imperija prarado didelę dalį savo ekonominės nepriklausomybės. Krymo karas sukėlė papildomų komplikacijų.
Iki XVIII amžiaus centrinis imperijos mazgas susilpnėjo, o įvairūs maištingi veiksmai lėmė nuolatinį teritorijų praradimą. Su politinėmis intrigomis sultonate, stiprėjant Europos galioms, ekonominei konkurencijai, kuriant naujus amatus, Turkijos imperija. pasiekė baigtinį etapą ir buvo vadinamas „Europos ligoniu“. Jis buvo vadinamas todėl, kad prarado visas savo ypatybes, buvo ekonomiškai nestabilus ir vis labiau priklausė nuo Europos. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga pažymėjo ir Osmanų imperijos pabaigą. Turkų nacionalistas panaikino sultonatą pasirašydamas Sevro sutartį.
Galutinis žodis
Kiekvienas pakilimas turi nuosmukį, bet osmanai valdė 600 metų erą ir prireikė pasaulinio karo, kad jis būtų nutrauktas. Osmanų turkai vis dar prisimenami dėl savo narsumo, kultūrinio išsivystymo ir įvairovės, novatoriškų įmonių, religinės tolerancijos ir architektūros stebuklų. Vėlyvųjų turkų sukurta politika ir politinė infrastruktūra vis dar veikia, tačiau patobulinta arba pakeista.